Praeitą rugpjūtį turėjau vykti į pasaulinę šokio mugę ir dalyvauti Marinos Abramovič instituto dirbtuvėse. Paskutinės dienos prieš kelionę buvo labai intensyvios – daug įtampos, skubėjimo, nesklandumų ir kivirčų. 

Tuo pačiu metu namie įrenginėjau gėlyną. Dirbau su aštriu statybiniu peiliu ir vietoj to, kad peilį braukčiau nuo savęs, braukiau į save. Peilis nuslydo ir sulindo į šlaunį, prasidūriau raumenį. Aplinkui žemės, kompostas, kraujavimą bandžiau stabdyti žemėta pirštine, bet galų gale iškviečiau greitąją ir mane išvežė į ligoninę – ten susiuvo, uždegino, išplovė, paskiepijo nuo stabligės ir paleido. 

Maniau, kad viskas baigėsi gerai, kad žaizda gerai gyja ir išvykau į kelionę. 

Bet po kurio laiko, viešint šokio mugėje Vokietijoje, prasidėjo uždegimas, koja kaito, ištino. Grįžęs į Lietuvą išsyk važiavau į ligoninę. Situacija buvo bloga, mane paguldė į ligoninę – laukė 2 operacijos ir antibiotikų kursas. Iki šiol gyvenu su komplikacijomis, uždegimas lengvai nepraeina. 

Buvo daug įtampos ir nuovargio, tad mano kūnas sukilo, atmetė mano gyvenimo ritmą ir įspėjo, kad laikas sustoti. Nesustojau. 

Gulint ligoninėje turėjau pakankamai laiko pagalvoti apie būtiną fizinį ir emocinį poilsį. Ką darysi, jei tave atmes tavo paties kūnas? Du mėnesius gyvenau be judesio ir permąsčiau, ką man, kaip šokėjui, reiškia kūnas. Malonumo jausmas grįžus į repeticijas buvo neišpasakytas. Supratau, kad jeigu man taip gera judėti, turiu kitaip žiūrėti į savo kūną. 

Mokiniams vis sakau, kad kūnas yra svarbiausias mūsų įrankis, bet ir man pačiam sunku išjungti darbo mygtuką – kūnas, kuriuo labiausiai pasitikiu, kenčia labiausiai. Galvoju, kad viską padarysiu, įveiksiu, sušoksiu, bet kūnas dėl to kenčia, daug greičiau dyla, atsiranda traumos. 

Nuolat galvoju, kaip susikoncentruoti į mažiau dalykų vienu metu.