2015 – 2016 metais jaučiau didžiulį nuovargį nuo kuratoriaus darbo Vilniaus klubiniame, naktiniame gyvenime. Atrodė, kad nebėra tikslo, kad mano darbas neturi išliekamosios vertės. Panašiu metu bankrutavo man labai svarbus alternatyvios muzikos festivalis „Satta Outside“. Festivalis augino naują melomanų kartą, buvo naujo požiūrio katalizatorius. Tai buvo tarsi vakuume atsiradusi, daug žadanti kultūrinė ir socialinė erdvė, kurią idealizavau. 2013 m. dėl finansų nebuvimo festivalis subyrėjo. Dar po kurio laiko netekau draugės ir kolegės. Sugriuvo viskas, kuo tikėjau, reikėjo keisti aplinką.

Ieškojau įkvėpimo, turėjau santaupų, tad emigravau į Berlyną ir ten pragyvenau beveik 3 metus. Norėjau naujų patirčių, atitrūkti nuo rutinos ir lietuviškų kultūros realijų – mažų biudžetų, ambicijų trūkumo, man nepriimtinų darbo principų.

Berlyne tęsiau muzikinę veiklą. Pirmaisiais metais tikrai atsigavau – naujos vietos, pažintys, geros patirtys, daug laiko praleidau tarp žmonių. Jaučiausi šiltai sutiktas.

Po metų emigracijos iliuzijos baigėsi – pažintis megzti tapo sunkiau, pajutau didelio miesto konkurenciją, viskas pradėjo tamsėti, nebemačiau perspektyvos judėti į priekį.

Prasidėjo emigranto bėdos – daug krausčiausi, butą, kuriame kurį laiką gyvenau, užliejo, nes viršuje vyko gaisras, Berlyne rasti namus ilgesniam laikotarpiui labai sunku. Nekoks jausmas likti dideliam mieste be namų. Antra žiema Berlyne buvo sunki – emociškai grįžo viskas, nuo ko bėgau Lietuvoje. Nebeturėjau pasirodymų, beveik niekur nėjau, dėl darbinės trinties pradėjo byrėti draugystė su bičiuliu. Emociškai buvo labai sudėtinga, vėl pradėjau vartoti alkoholį, nors prieš tai alkoholio nevartojau beveik ketverius metus. Neturėjau erdvės, kur galėčiau jaustis saugiai.

Lydėjo beviltiškumo jausmas, atrodė, kad nėra ateities. Atsivėrė vidinė tuštuma, pradėjo byrėti asmeniniai santykiai. Užsidariau. Nenorėjau bendrauti, visi maršrutai tapo labai trumpi. Nors esu smalsus žmogus, nustojau ieškoti naujų dalykų, nemezgiau jokių romantinių ryšių. Vienatvė dideliame mieste atrodo daug liūdniau. Daugiausiai laiko praleidau studijoje, susitelkiau į kūrybą, rašiau albumą. Dabar, kai jo klausau, jaučiu, kad jis piktas. Labiausiai pykau ant savęs, skaudžiai išgyvenau kūrybinio, karjeros idealo mirtį, netekau to, kas mane suformavo.

Netrukus supratau savo egocentriškumą. Tada problemų pradėjau ieškoti ne išorėje, o viduje. Pajutau, kad man labai svarbu, kas vyksta namuose, Lietuvoje. Buvau priverstas apsispręsti kaip gyvensiu toliau, tad grįžęs į Lietuvą jau gerai žinojau savo tikslą, jaučiausi laimingesnis, situacija gerėjo, o po pusmečio sukūrėm į lietuvišką muziką orientuotą leidybinę kompaniją. Tai ir buvo visų tų apmąstymų vainikavimas.