Gildas Aleksa, teatro režisierius
Gildas Aleksa, teatro režisierius
Šešerius metus svajojau pastatyti spektaklį pagal pirmąją Šekspyro tragediją „Titas Andronikas“. Iki šiol tai yra didžiausias mano statytas spektaklis. Pjesės vertimas, finansavimo paieškos ir aktorių suradimas užtruko labai ilgai. Pradėjęs dirbti pamačiau, kad turiu daryti kūrybinius kompromisus, kurių daryti visai nenoriu. Spektaklyje liko gal tik 30 procentų to, ko norėjau iš pradžių.
Norėjau daug aktorių, tad vaidinti pakviečiau dešimt žmonių, su kuriais man smagu dirbti. Visai nepagalvojau, kad tarp jų gali kilti vidinės įtampos. Kai per repeticiją aktorių paprašiau sustoti į vieną, glaudų ratelį, jie to nepadarė. Tada ir supratau, kad išsikasiau sau duobę. Be to, visi aktoriai turėjo papildomus darbus, į pirmą bendrą repeticiją visi susirinko tik likus vienai dienai iki generalinės repeticijos. Iki tol repeticijose kurį nors aktorių reikėjo įsivaizduoti, nes jo tiesiog nebuvo, jis kitame darbe. Taigi, didžiausias mano darbas teatro scenoje buvo repetuotas tik vieną kartą.
Spaudė laikas, trūko žmonių, pinigų, reikėjo suderint milijoną dalykų, pats turėjau būti spektaklio prodiuseriu. Buvau režisierius, kuris nekuria, o tiesiog kasdien sukasi iš padėties. Per premjerą buvau dužęs ir palūžęs. Jutau didžiulį nuovargį, nebuvau tikras, ar noriu toliau režisuoti.
Spektaklis žmonėms patinka, jį galų gale pamilau ir aš, visgi, man procesas svarbesnis už rezultatą, o procesas čia buvo labai sunkus, kaip veidu per žvyrą. Dėl to ir liko kartėlis. Apskritai, kartais teatre jaučiuosi kaip svetimkūnis. Nepritampu. Yra daug teatralų, kurie nežino apie mano egzistavimą, yra ir tokių, kurie stebisi, kaip aš, nežaisdamas pagal taisykles, dar išlikau teatre.
Neturiu elitistinio požiūrio į teatrą ir tai turi savo kainą, nes teatras a priori yra elitistinis. Čia ir gimsta kartėlis. Lyg bandyčiau su dviračiu dalyvauti dailiojo čiuožimo konkurse ir tada nervinčiausi, kad neišeina.
Nežinau, ar iš tos situacijos ko nors pasimokiau. Tuoj pradėsiu repetuoti kitą spektaklį, tad kaip sakė Michael Scottas seriale „Biuras”: „I am ready to get hurt again”.
Gildas Aleksa ne tik režisuoja spektaklius teatre, bet yra ir šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ meno vadovas. Gildas augo Izraelyje, o dabar, nors ir turi įsimintiniausio Kauno menininko titulą, gyvena ir dirba Vilniuje. Augina du šunis ir beveik visada nešioja kepurę.
Kalbino Juta Liutkevičiūtė
Gildo Aleksos nuotraukos autorius Marius Vizbaras
Scena iš spektaklio „Titas“, režisierius G. Aleksa („Teatronas“, 2022). Donato Ališausko nuotrauka
Komentuoja psichologas Vytis Ramoška
Komentuoja psichologas Vytis Ramoška
Mokytojų emocijos ir emociniai veiksniai vaidina esminį vaidmenį akademiniame kontekste, nes jie daro įtaką beveik visiems jų profesijos aspektams. Pateikiame teorinę kai kurių šios srities mokytojų psichologijos konstrukcijų apžvalgą, šiame tyrime nagrinėjama mokytojų psichologinė gerovė, sąmoningumas ir imunitetas kaip trys nauji kintamieji. Konkrečiau, šiame tyrime pateikiami apibrėžimai, dimensijos, teorijos ir sistemos, susijusios su šia sritimi, remiantis pozityviąja psichologija, sudėtingumo / dinaminių sistemų teorija, savęs organizavimo procesu, refleksine savimonės teorija, integracinio sąmoningumo teorijomis ir sąmoningumo sistema. Šie teoriniai pagrindai paaiškina konstrukcijas ir jų funkcionavimą antrosios kalbos ugdyme. Tada, siekiant pateikti įrodymų ir pagrįsti išvadas bei pasiūlymus, apžvelgiami kiekvieno kintamojo empiriniai tyrimai. Galiausiai suinteresuotiems tyrėjams siūlomos pasekmės, tyrimų spragos ir pasiūlymai būsimiems klausimams.
