2014 metais Ukrainoje prasidėjo karas, vykau ten kalbinti bei fotografuoti abi kovojančias puses – Ukrainos karius ir Luhansko, Donecko separatistus, rusų karius. Pamenu, buvo daug atmetimo kolegų tarpe, kai pasakiau, kad noriu važiuoti į separatistų teritorijas. Taip pat, mačiau kaip skaitytojus erzina pasakojimai iš kitos pusės arba apie problemas Ukrainos kariuomenėje – tai atsispindėjo komentaruose po publikacijomis, reakcijose socialiniuose tinkluose. Žurnalistų bendruomenė žiūrėjo kritiškai, buvo manančių, kad apie tai kalbėti nereikia, nes netinkamas metas – vyksta karas, informacinės atakos ir su priešu reikia ne kalbėti, o kariauti – žiniasklaidos laukas irgi kovos laukas. 

Nesakau, kad jie klysta. Manau tai diskusinis klausimas. Suprantu, jog apie tai kalbėti sudėtinga, klausyti sunku, tai tyrinėti irgi nelengva. Tačiau man įdomu bandyti suprasti, kaip užaugo žmogus, kariaujantis Rusijos pusėje ir šaudantis į bėgančią su lagaminais šeimą. Fotografavau karinius konflikus ir žinau, kad tai nėra atsitiktinės kulkos. Šaunama labai tiksliai – į moterį, į vyrą, į vaikus. Gali nešauti, gali nepataikyti, gali skrisdamas lėktuvu numesti sprogmenis šalia pastato, tačiau renkiesi daryti būtent taip – žudyti. Visi tie kankinimai, civilių žudymai, tai, ką matėme Bučoje, Mariupolyje ir kitur, yra tam tikras žmogaus sąmonės darinys, polinkis į kolektyvinį ir individualų sadizmą. Tai tyrinėti man atrodo svarbu. 

Kodėl didžiulė visuomenės dalis taip lengvai pasiduoda manipuliacijai ir nori žudyti artimą sau tautą – žmones, kurie atrodo visai kaip jų tėvai, kaimynai? Jeigu nori suprasti konfliktą, turi pamatyti abi puses – ne tam, kad bandytume suprasti ir pateisinti agresoriaus veiksmus, o tam, kad atkreiptum dėmesį į ženklus, reiškinius, kurie augina sadizmą, leidžia įsigalėti blogiui. Būti su besiginančiais herojais yra labai svarbu, bet, mano galva, svarbiausia suprasti viso to priežastis, tam, kad būtume atidesni, lengviau atpažintume kylantį blogį, suprastume, kas jį augina ir maitina, ką gali padaryti prisitaikėliškumas, toleravimo to, ką reikėtų užkardyti ir panašiai.

Manau, kad Lietuvos žiniasklaida nėra pajėgi šias temas viešai svarstyti. Šiais metais buvau sutaręs aplankyti rusų karo belaisvius Ukrainoje ir per fotografiją bandyti atskleisti priešo bruožus, tačiau nesulaukiau reikamo palaikymo. Neišvažiavau. Jaučiu, kad priešo pažinimas man yra įdomus, įdomus jis ir dar keliems bičiuliams, tačiau absoliuti dauguma visuomenės vengia žvelgti į karą sudėtingai.