Kai man buvo šešiolika, pagal mokyklinių mainų programą, metams išskridau į Australiją. Skridau į nuostabią spalvingą šalį ant Indijos vandenyno kranto, bet atskridau į didelę ir man nepažįstamą vienatvę. 

Pirmus 8 mėnesius neturėjau nė vieno draugo, manęs nė karto niekas neapkabino. Klasės draugai sakė, kad jiems manęs per daug, kad negali manęs atlaikyti. Nesupratau, ką jie turi omeny, jaučiausi labai atstumta. Dažnai per pertraukas tiesiog slėpdavausi tualete, man buvo gėda, kad valgykloje pietauju viena.

Gyvenau turtingoje, daug dirbančioje australų šeimoje – lentynose nuolat buvo skanėstų ir vaizdo kasečių. Būdama viena namie pasidarydavau 10 sumuštinių su riešutų sviestu ir uogiene, didžiulį puodą kavos su riebaus pieno puta ir žiūrėdavau kasdien po 2-3 filmus. 

Netrukus prasidėjo rimti mitybos sutrikimai – nesupratau, ką jaučiu ir pradėjau valgyti emocijas. Tiksliau, ėsti. Priaugau 14 kilogramų. Pamenu kaip šiandien – Vakarų Australijoje lietaus sezonas, keturis mėnesius kasdien lyja, o aš kasdien gyvenu dar vieną vienišą dieną, kurios neprisiminsiu. 

Daug verkiau ir ilgai nesupratau, kodėl Australijoje neturiu draugų – juk Lietuvoje jų visas būrys. Tiesa, ir jiems ne visada buvo lengva mane suprasti. Jaučiausi nesuprasta. Liejau širdį telefonu vienai artimiausių draugių Lietuvoje, o ji nesuprato, kodėl skundžiuosi. Juk aš Australijoje!

Tada pradėjau rašyti dienoraštį, pirmame lape parašiau: „Šiame žemyne mano geriausia draugė esu pati aš.” Pirmąsias drauges sutikau tik perėjus į kitą mokyklą, ten vaikai buvo gerokai atviresni naujokams. Kai pirmąsyk naujosios draugės pakvietė mane po pamokų drauge į parką, aš stipriai pravirkau, o jos išsigando. 

Sužinojusios, kaip gyvenau iki pažindama jas, aštuonios naujos draugės mane vienu metu apkabino ir laikė porą minučių. Tą akimirką pirmąkart gyvenime taip iš gelmės išgyvenau ir įvertinau žmogiško ryšio svarbą ir galią. 

Greitai bus dešimt metų, kai rašau dienoraštį, šiandien labai džiaugiuosi viena eidama į beribius paplūdimius, kavines, kino teatrus, viena klaidžiojanti nepažįstamuose miestuose. Vienatvė tapo gyvybiškai svarbi – man tai padeda nepamesti savęs.