Pradėjau siuvinėti, kai Lietuvoje buvo paskelbtas pirmasis karantinas. Tai man buvo visiškai nauja veikla, pajutau, kad galiu ir noriu siuvinėti žmonių istorijas. 

Netrukus į mane kreipėsi moteris, norinti interjero akcento naujiems savo namams. Pradėjome drauge dirbti ir ieškoti, kaip įvaizdinti idėją, kad vienintelis nesikeičiantis dalykas gyvenime yra kaita. Pasiūliau jai keletą variantų, galiausiai sutarėme, jog išsiuvinėsiu vabalą, iš kurio galvos auga gėlė. 

Pradėjau siuvinėti, tai buvo vienas pirmųjų užsakymų, tad derinau kiekvieną smulkmeną – paletę, spalvas, dygsnius. Nuolat rodžiau procesą, siunčiau nuotraukas, visada sulaukdavau patvirtinimo, kad viskas puiku. Jeigu kas netikdavo, išardydavau ir persiuvinėdavau iš naujo.

Darbo išsiuvinėjimas užtruko apie 20 valandų, suskaičiavau, kad mano valandinis įkainis buvo apie 70 centų. Pokalbių, eskizų piešimo ir derinimo laiko iš viso neskaičiavau kaip darbo laiko. 

Baigiau darbą, nusiunčiau jai nuotrauką ir ji man parašė, kad kūrinio nebereikia, nes pasitarė su vyru ir abu nusprendė, kad kūrinys atrodo per daug romantiškai. Susinervinau ir pasimečiau. Pasiūliau jai tiesiog pasiimti tą darbą, pagyventi su juo, gal visgi tiks. Ji taip ir padarė, bet po kelių savaičių parašė, kad darbas tikrai netinka.

Nežinojau, ką daryti. Perskaičiau visas mūsų ankstesnes žinutes ir įsitikinau, kad kiekviename etape buvau gavusi jos patvirtinimą, viską dariau pagal jos norus. 

Pykau dėl sugaišto laiko, bet buvo labai sunku parašyti žinutę ir pareikalauti pinigų – 80 eurų, į kuriuos įėjo mano rankų darbas, medžiagos, mokesčiai. Nesijaučiau jų verta. Pasiūliau pusę sumos pervesti “Sengirės fondui”. Susitarėm, pinigus gavau. 

Praėjo pusantrų metų, o aš vis dar jaučiu gumulą gerklėj pažiūrėjus į tą išsiuvinėtą paveiksliuką. Jaučiu, kad jis yra kažkur, kur nėra laukiamas ir priimtas. Kur jis dabar? Gal kažkur stalčiuj, gal kažkam atiduotas. Atrodo, kad padariau kažką netinkamo – niekam nereikalingą šiukšlę. Kūrinys egzistuoja, bet niekas jo nemyli. 

Prieš tai dirbau su menais nesusijusius darbus, man ir taip buvo nelengva kažkam parodyti savo kūrybą ir dar ją įkainoti. Gavau lyg antausį, pradėjau nepasitikėti savimi. Jaučiausi apgauta, sutrikusi, įžeista. Pasitikėjimą po truputį sugrąžino gerėjantys siuvinėjimo įgūdžiai, nors vis dar susiduriu su žmonėmis, kurie nevertina rankų darbo ir nustemba išgirdę mano darbų įkainius. Jie sako, kad žino įmonių, kur mašinomis tą patį darbą padarytų už 3 eurus.