Fotografuoti pradėjau gana vėlai – 27-erių, kai palikęs darbą banke išvykau gyventi į Londoną. Ten bandžiau įsilieti į menininkų bendruomenę – nors žmonės buvo atviri, tačiau jaučiau, kad esu kiek svetimas, nes atėjau visai iš kito pasaulio. Atrodė, kad jų akyse buvau kažkoks vadybininkas, bandantis fotografuoti, bet niekada neatrodžiau iki galo menininkas. Panašiai jaučiausi ir grįžęs į Lietuvą.

Pavyzdžiui, kartą susidūriau su barjeru dėl to, kad esu savamokslis, nesu baigęs meno studijų. Šitas faktas vieniems kolekcionieriams tapo argumentu manęs nepasirinkti. Tuomet savęs klausiau, ar tik dėl to mano darbai ir aš pats esu mažiau vertas dėmesio?

Porą kartų su respektabilia institucija ir žinomo meno kritiko recenzija bandėme gauti valstybinį finansavimą parodai, bet buvau atmestas – likau „pirmas už brūkšnio“. Buvo keista, kad negavau jokio konstruktyvaus grįžtamojo ryšio, ką reiktų daryti, kad kitą kartą pasisektų. Tuo metu man neblogai sekėsi, mano darbai buvo matomi, buvau laimėjęs keletą tarptautinių konkursų, sudalyvavęs ne vienoje parodoje užsienyje, o Lietuvoje mane atstovavo rinkoje žinoma agentė, todėl jaučiau, kad labiausiai esu atmestas dėl to, kad nesu uždaros bendruomenės dalis, neatitinku kažkokių man nežinomų kriterijų.

Per šį laiką gimė jausmas, kad norint išgyventi meno lauke, turi priklausyti bendruomenei, turi pritapti ir kurti taip, kaip tai aplinkai atrodo priimtina. O pakliūti į tą bendruomenę atrodo sudėtinga, nes mažoje šalyje visada jaučiama didelė konkurencija dėl dėmesio ar to paties finansavimo.

Šios patirtys privertė sustoti ir pergalvoti savo, kaip kūrėjo, pasirinkimus bei tolimesnę kelionę. Pasijaučiau nesaugus, o svajonė, kad galėčiau gyventi iš meno, kažkur pradingo. Dėl to dabar šalia fotografijos fokusuojuosi ir į kitas sritis, kurios užtikrina finansinį stabilumą.