Atėjo paskutinis mano gyvenimo laikas – jis pats brangiausias ir brandžiausias, visgi, nuoskaudų būna ir dabar, tik jos kitokios ir priimu jas lengviau. Nuo pat jaunystės jausdavau, kad nieko negaliu padaryti profesiniame kelyje, nes mane atmeta.

Atgavus nepriklausomybę buvau pakylėta kurti intelektualius dalykus, kurie augintų kūrybiškų ir laisvų žmonių visuomenę. Norėjau sukurti dailės mokyklą. Buvo entuziastingo palaikymo, bet buvo ir tokių, kurie sakė, kad tai – įžūli idėja, o aš – moteris ir negaliu kurti mokyklos. Turėjau įrodyti, kad esu 3 kartus talentingesnė už bet kokį nors vyriškį.

Norėjau užpildyti meninio švietimo spragą Lietuvoje ir tai buvo mano pilietinė pozicija. 1991 metais Vilniuje įkūrėme pirmąją privačią vaikų ir jaunimo dailės mokyklą. Kartu su profesionaliais menininkais kūrėme programas, leidome vadovėlius. Ne visi moksleiviai tapo menininkais, tačiau iki šiol sutinku žmones, kurie dėkoja už mokykloje praleistus metus. 

Norėjau, kad sukauptos žinios sklistų ne tik mano mokyklos ribose. Neabejojau, kad programos pasiteisintų ir vidurinėse mokyklose. 2005-2007 metais su profesionaliais menininkais leidome dailės vadovėlius, kuriuos Švietimo ministerija patvirtino kaip tinkamus ugdymo programoms. Visa tai kūriau Lietuvai, tad tikėjausi, kad valstybė tuo pasinaudos.

Deja, mūsų sukurtų programų niekam nereikėjo. Girdėjau, kad čia tik vaikams, kad tai privačios mokyklos praktika, kad „ai, čia Stauskaitė pinigus daro“. Normalaus paaiškinimo niekada negirdėjau, vis ruošiausi nueiti pas ministrę ir paklausti, kodėl nereikia programų, bet ir ministrai, ir tvarkos taip greitai keičiasi, kad nesuprantu, su kuo kalbėtis. Kai perskaitau bendrojo ugdymo dailės programas, pasidaro labai liūdna. Galvoju: – Viešpatie, ką jie daro? Turiu argumentus, kodėl taip negalima.

Pusę gyvenimo skyriau dailės mokyklos kūrimui – dėl to nukentėjo mano asmeninė kūryba ir kūrybos sklaida – nėra menotyrininko, kuris analizuotų mano darbus, nepriklausau jokiam menininkų rateliui. Manęs niekada nekviečia į jokias ekspertų tarybas, komisijas. Kodėl? Vienąkart klausiau bičiulės ir ji man sakė, kad mano pozicija nepatogi.

Jaučiu apmaudą, kad tai, kas per gyvenimą padaryta, nebėra įdomu šiuolaikiniam pasauliui. Naujas pasaulis mane gąsdina, jis tolsta nuo vidinio žmogaus. Nežinome kaip toliau technologijos keis žmogų ir pasaulį. Tik neseniai pajutau, kad susitaikiau su situacija – jau nebenoriu eiti priekyje su vėliava, nebeturiu jėgų, palieku viską eigai. Tai irgi sunku, nes dailės mokykla yra mano kūdikis.