Kai nusprendžiau mokytis muzikos kompozicijos ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, pajutau, kad mūsų pilotinį kino muzikos kursą dėstytojai šiek tiek engia. Kurse buvome trise ir nė vienas neturėjome muzikinio išsilavinimo, dėl to dėstytojams atrodėme mažiau verti. Mane tai motyvavo stengtis dvigubai – siekiau įrodyti, kad nesu prastesnis.

2015 m. turėjau pristatyti baigiamąjį kūrybinį bakalauro darbą. Tradiciškai tai yra kūrinys styginių orkestrui. Jau daug metų baigiamuosius studentų darbus atlieka Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, kuriam diriguoja Donatas Katkus. Labai jaudinomės, nes šie vardai mums, studentams, buvo svarbūs. Kaip žinia, D. Katkus pasižymi ypatingu humoro jausmu ir nešvelnia ironija, tad dalyvauti repeticijose nebuvo lengva.

Kaip ir įprasta, apie mūsų visų studentiškus kūrinius buvo ir atvirai, ir netiesiogiai juokaujama. Gal ir verta jauniems kompozitoriams priminti, kad jie dar turi daug ko išmokti, bet meno pasaulyje riba tarp kritikos ir patyčių dažnai yra labai plona. Per repeticijas nuolat domėjausi, ar viskas su mano kūriniu gerai. Išskyrus keletą techninių pastabų, nieko blogo neišgirdau.

Mano baigiamasis darbas vadinosi „Superstygos“, dirbau prie jo apie 4 mėnesius. Atiduodant kūrinį tokiam ryškiam orkestrui ir svarbiam dirigentui svarbu ne tik kaip muzika skamba, bet ir tai, kaip ji užrašyta. Viskas turi būti tvarkinga, muzikos kalba turi griežtas taisykles.

Tada turėjau daugiau drąsos eksperimentuoti. Mano kūrinys buvo tvarkingai užrašytas, bet rėmėsi grojimo technika, kuri šiek tiek prieštaravo sistemai, kaip grojama styginiais instrumentais. Tarkime, kai smuiku grojama tercija 2 stygom, leidžiantis žemyn stryku, pirštai natūraliai artėja vienas link kito – tai tampa atlikėjo įpročiu. Mano kūrinyje pirštai turėjo nejudėti. Tai buvo iššūkis muzikantams. Nors ir bijojau, tikėjau savo idėja, bandžiau ir sau, ir pasauliui įrodyti, kad man pavyks sukurti paveikų kūrinį.

Baigiamasis mano kūrinys nuskambėjo „Druskomanijos“ festivalio metu, Druskininkų bažnyčioje, kartu su kitais absolventų darbais. Atsimenu, baigėsi mano kūrinys, baigėsi visa vakaro programa, žmonės pradėjo skirstytis, o Donatas Katkus man sako: „Šiandien festivalyje skambėjo puikūs kūriniai, bet tu kompozitoriumi tikrai nebūsi, kūrinys buvo labai prastas“. Šiaip niekada nežinai, kada D. Katkus kalba rimtai, o kada su ironija, bet tąkart jis skambėjo užtikrintai.

Jaučiausi lyg tūkstantis minų būtų susprogdinę man širdį, dar pervažiavę tanku, o vėliau dar paspardę. Buvo tragedija. Tuo metu dėl visų repeticijų, studijų baigimo ir bendros įtampos akademijoje buvau toks pavargęs, kad tai paveikė ir sveikatą, ir psichologinę būseną. Kaip jaunas kompozitorius jau ir taip buvau savikritiškas, abejojau savimi ir savo kūryba, bet kai autoritetas pasako, kad nieko iš tavęs nebus, skauda dvigubai. Šiandien manau, kad D. Katkaus verdiktas buvo neteisingas – iki dabar aktyviai kuriu ir šiandien į tokią nuomonę reaguočiau visai kitaip.