Kartą piešiau komiksą vaikams apie istorinį Lietuvos mūšį. Komikse pasakojama istorija, kurioje anūkas randa kalaviją ir senelis, buvęs mūšio karys, pasakoja anūkui apie savo kalaviją ir mūšį. Senelis mūšyje prisimena save kaip herojų, nors skaitytojui aišku, kad jis buvo bailys, kuriam pasisekė per atsitiktinumą. Komikso viršelyje nupiešiau takeliu bėgantį anūką ir į kalaviją atsirėmusį senelį. Užsakovai pasakė, kad viršelis netinka, nes vaizdas per daug smurtinis. Nesupratau jų logikos, juk komikse pripiešiau daug kalavijų, tai istorija apie mūšį. Visgi, galų gale viršelyje nupiešiau senelį, pasirėmusį lazda.

Tokios situacijos nemalonios, bet dirbant su užsakymais, nors ir pasitaiko pataisymų, retai kada atmetamas visas projektas, nes žmonės geriau žino, ko nori. Visada liūdniau, jei atmeta tavo autorinį darbą, kai piešiant vadovaujiesi širdim, kuri tai, ką nori ir kas miela.

2014 metais kartu su komiksų autore Gerda Jord sėkmingai debiutavome komiksų knyga apie lakūnus Darių ir Girėną – „10 litų“. Darbą drauge norėjome tęsti ir pradėjome kurti komiksų seriją – realybės šou „Nojaus laivas“.

Sumanymas atrodė nuostabus. Komikse Nojus, jo žmona ir mokslininkas iš ateities sprendė, kurie gyvūnai pateks į Nojaus laivą, kurie – ne. Tai knyga apie pasaulio gyvūniją – gyvūnai pasakoja apie save, Nojus su žmona ir mokslininku uždavinėja klausimus.

Ilgai dirbom, galvojom, vystėm idėją, nupiešėm kelis variantus. Kiekviena paruošėm po 3 lapų epizodą. Aš apie plokščiagyvius, Gerda – apie jonvabalius.

Siuntėm savo pasiūlymą visur, ir leidykloms, ir žiniasklaidai, ir absoliučiai niekas to komikso nenorėjo. Kažkas tik pasiūlė neatlygintinai komiksą įkelti į savo interneto svetainę. Atsisakėm, parengti komiksą užima daug laiko, nenorėjome to daryti nemokamai.

Gaudavome atsakymus iš leidyklų, kad čia ne jų stilius, ne tas žanras, kad negali nieko pasiūlyti, nes nemato finansinės naudos ir nesupranta, kokiai auditorijai skirtas komiksas. Buvo tikrai liūdna – atmetė idėją, kurią pačios sugalvojome ir tikėjome.

Komiksų realybės šou „Nojaus laivas“ taip ir liko niekada neišsipildęs nuostabus projektas.

Dabar į viską žiūriu realistiškiau ir ramiau, anksčiau kuriant manydavau, kad kuriu nerealų dalyką ir kad visi išprotės perskaitę mano komiksą, atmetimas reiškė, kad esu nieko verta. Dabar požiūris visai kitoks – jau vien per pastarąjį mėnesį buvo atmesti du mano projektai, tai tiesiog kasdienybė, dėl kurios visai nesijaudinu.

Jeigu nori kurti, prie atmetimo reikia priprasti kuo anksčiau, tai neišvengiama kūrybos dalis. Vienintelis kelias tai padaryti – kuo dažniau savo kūrybą rodyti kitiems ir dažniau susidurti su atmetimo reakcija, o galų gale sulaukti ir priėmimo.