Rūta Meilutytė, plaukikė
Rūta Meilutytė, plaukikė
Lietuvių kalbos mokytoja: “Geriau mokytis trukdo problematiškas elgesys per pamoką. Blaškosi, plepa, trukdo kitiems. Dažnokai nepasiruošia, neturi vadovėlio ar rašiklio.”
Anglų kalbos mokytoja: “Talentinga tinginė, kai pasimoko, viskas einasi puikiai, šiaip labai plepa, sukiojasi per pamokas. Kai aprimsta, viskas pavyksta gerai.”
Matematikos mokytoja: “LABAI PLEPI IR IŠSIBLAŠKIUSI. Nesusikaupia, nieko negirdi, net nežino savo sėdėjimo vietos, laksto po visą klasę.”
Biologijos mokytoja: “Kad nebūtų ideali mokinė, dažnai būna durniavimo škvalas.”
Istorijos mokytoja: “Išsiblaškiusi, dažnai pamiršta atlikti namų darbus, bet nuovoki, greitai susivokia situacijoje. Dažniausia yda – plepumas, bet pamokoje aktyviai dirba, nuolat turi atsakymus, galvota mokinė.”
Tai – kokios penktos klasės mokytojų atsiliepimai apie mane pažymių knygelėje. Mokykloje jaučiausi turinti defektą, nepajėgi, lyg kažko stokojanti.
Dabar manau, kad išsiblaškymas kildavo iš vidinio nesaugumo ir nerimo. Mama mirė, kai man tebuvo ketveri. Tėtis iki aštuonerių metų gyveno JAV, tad tik susiskambindavome, trūko gyvo ryšio. Mane su broliais augino močiutė, viskuo aprūpindavo, skyrė daug meilės ir dėmesio, tačiau negalėjo atstoti tėvų. Manau, giliai viduje man truko saugumo ir meilės, ir tai pavirsdavo maištavimu. Grįžęs tėtis sunkiai rado darbą tuo metu ekonominę krizę išgyvenančioje Lietuvoje. Jam teko uždarbiauti užsienyje, tad tėčio dažnai šalia nebūdavo. Mane, trylikametę, tėtis išsivežė į Angliją, kad plaukčiau ir mokyčiausi. Labai tam priešinausi, pykau ant jo, nes nenorėjau palikti namų ir draugų.
Sporte atvirkščiai – nieko netrūko. Tai buvo sritis, kurioje gerai sekėsi ir kurioje buvau labai skatinama. Visada buvau vikri ir ištverminga, nuo vienuolikos pradėjau rimčiau plaukti, atsirado tikslai ir svajonės. Sportas tapo lyg prieglobsčiu nuo įtampos mokykloj, čia galėjau išsilieti ir atitrūkti nuo to, kas netenkindavo ir nedomindavo.
Kiek save prisimenu, nepasitikėjau savimi – susidūrus su sunkumais mokykloje išsyk galvodavau, kad esu nepakankamai gabi. Sporte su iššūkiais tvarkiausi puikiai – buvau stipri fiziškai ir psichologiškai. Įjungdavau stoiškumo režimą ir pushinau toliau.
Vaikystėje dažniausiai žaisdavau su berniukais – krepšinį, futbolą. Jiems buvo sunku neužgauliojant suprasti, kodėl mergaitė bėga greičiau nei jie, padaro daugiausiai prisitraukimų ir užlipa į visus medžius. Skyriausi nuo mergaičių, dėl to sulaukdavau nemažai užgauliojimų – nuo dešimties metų buvau pravardžiuojama „lenta”, „be krūtinės”, „bachūras”.
Vaikystėje Rūta krito iš medžio ir daug sirgo. Svajojo tapti riedlentininke. Penkiolikos metų Rūta laimėjo olimpinį auksą. Plaukia jau 14 metų.
Kalbino ir fotografavo Sergej Grigorjev