Kai buvau 12-13 metų, buvau pavyzdinis mokinys, klasės seniūnas, šauniausias moksleivis, pažinojau daugybę mokinių, gerai sutariau su mokytojais. Viskas ėjosi labai sklandžiai iki kol susidėjau su nekokia bendraamžių kompanija – eidavom į parduotuves ir vogdavom šampūnus. Man jų nereikėjo, bet nenorėjau pasirodyti prastesnis, bandžiau užsitikrinti vietą savo aplinkoje. Kažkuriuo metu pradėjau tiesiog vogti iš žmonių. Nebereikėjo nei kompanijos. Kartą, po vienos vagystės mokykloje, mane pagavo. Visiems buvo šokas – šauniausias mokyklos moksleivis, pasirodo, yra vagis. Niekas nepasisodino manęs pasikalbėti ir nepaklausė, kodėl taip elgiuosi. Mane tiesiog pastatė prieš visą mokyklos bendruomenę ir pasakė: – Prieš jūsų akis stovi vagis. Tada nuo manęs nusigręžė visa mokykla ir šeima. Visiems buvo be galo gėda. Vieną dieną buvau šauniausias mokinys, o kitą dieną mokykloje visi į mane bado pirštais, o namie niekas su manimi nesišneka. Netekau visko, ką turėjau. 

Iš to tikriausiai gimė mano paniška baimė klysti, perfekcionizmas ir perdėtas noras viską kontroliuoti. Mane varė iš proto baimė, jog kažkas atsitiks ir nepavyks, tai taip trukdė mano darbui, kad net nenorėjau jo dirbti. Iš šono žiūrint galėjo pasirodyti, kad esu sėkmingas – viso pasaulio durys buvo atviros – penkis metus intensyviai keliavau su parodomis, bet tų kelionių aš nekęsdavau – nuolat prastai jausdavausi, buvau nuolatinėje įtampoje, kęsdavau psichosomatinius skausmus. Man atrodė, kad viskas priklauso tik nuo manęs vieno ir jeigu nepadarysiu to, ko iš manęs tikimasi, viskas sugrius. Maniau, kad būsiu nurašytas ir niekam nereikalingas, jei padarysiu klaidą.  

Per paskutinius metus įvyko šito mano susikurto archetipo griūtis – mano kūrybą tai labai paveikė, pradėjau kurti tai, kas įdomu man pačiam ir mažiau pataikauti auditorijai. Tampu drąsesnis kūrėjas.